Antikoaguliantai

Trombozės gydymui dažniausiai taikomi antikoaguliantai – krešėjimą slopinantys medikamentai. Antikoaguliantai naudojami ne tik trombozės gydymui, bet ir kai kurių ligų ar būklių profilaktikai, pavyzdžiui, siekiant išvengti insulto sergant prieširdžių virpėjimu.

Tradiciniai antikoaguliantai

Plačiausiai naudojami vaistai trombozei gydyti – heparinai ir vitamino K antagonistai. Šie vaistai buvo trombozės profilaktikos ir gydymo pirmtakai, jų veiksmingumas įrodytas, tačiau abu preparatai turi nemažai trūkumų:

heparinai yra leidžiami injekcijomis po pilvo sienos oda. Tai nėra patogu ligoniams, todėl ilgą laiką šis vaistas negali būti vartojamas; vitamino K antagonistai yra geriami, tačiau vaistai veikia iš lėto ir trumpai, sąveikauja su daugeliu vaistų, maisto produktų ir gėrimų. Todėl juos vartojančiam ligoniui reikia periodiškai tirti kraują ir dažnai koreguoti vaisto dozę, kad būtų išlaikytas optimalus kraujo krešėjimo laipsnis.

Nors dešimtmečius heparinai ir vitamino K antagonistai visame pasaulyje buvo pagrindinė antitrombozinio gydymo priemonė, daugeliui gydytojų ir ligonių šie vaistai yra tikras iššūkis. Iš dalies dėl to profilaktinis trombozės gydymas vis dar taikomas pernelyg retai – mažiau nei pusei pacientų, kuriems gresia didelė venų tromboembolijos rizika, skiriamas profilaktinis gydymas¹².

Nauji antikoaguliantai

2008 m. pasirodė naujos kartos antikoaguliantai, tarp jų ir vaistinis preparatas, sukurtas „Bayer“. Naujųjų antikoaguliantų vartojimas yra patogesnis, o veiksmingumas ir saugumas atvėrė naujas galimybes tiek tromboze sergantiems ligoniams, tiek gydytojams. Šie nauji vaistai tiesiogiai slopina atskirus krešėjimo faktorius, nesąveikauja su maistu, yra geriami, įsisavinami greitai, veikia palyginti ilgai. Be to, ligonio nereikia nuolat stebėti ir koreguoti vaisto dozės. Naujos kartos antikoaguliantai leido pagerinti tromboze sergančių ligonių gydymo ir priežiūros kokybę.