Insultas dėl prieširdžių virpėjimo

Prieširdžių virpėjimas – tai dažniausiai nustatomas širdies ritmo sutrikimas. Daugiau kaip 6 milijonai žmonių Europoje serga prieširdžių virpėjimu¹¹.

Prieširdžių virpėjimas – tai laikinas ar ilgai trunkantis neritmiškas prieširdžių susitraukimas. Prieširdžiai virpa didesniu dažniu nei įprastai. Virpėjimo metu kraujo tekėjimo greitis prieširdžiuose būna lėtas ir sūkuriuotas, todėl gali susidaryti kraujo krešuliai, kurie nukeliavę į smegenis gali sukelti insultą.

Prieširdžių virpėjimą sukelia tokios ligos kaip padidėjęs kraujospūdis, širdies raumens susilpnėjimas ar išeminė širdies liga. Rizika susirgti prieširdžių virpėjimu iki 60-ųjų gyvenimo metų nėra didelė, tačiau su kiekvienu amžiaus dešimtmečiu ji padvigubėja. Vidutinis sergančiųjų prieširdžių virpėjimu amžius yra 75 metai. Sulaukus 80-ies metų ir vėliau šia liga serga maždaug kas dešimtas žmogus.¹¹

Sergant prieširdžių virpėjimu dėl nereguliarios širdies veiklos kairiajame prieširdyje susidaro kraujo krešuliai, kurie gali nukeliauti į smegenis ir sukelti insultą. Insultas pažeidžia smegenis, sukelia psichinius ir funkcinius sutrikimus, mirtį. Sergant prieširdžių virpėjimu insulto rizika padidėja 5 kartus. Maždaug kas ketvirtas sergantis šiuo širdies ritmo sutrikimu patiria insultą¹¹. Su prieširdžiu virpėjimu susijęs smegenų insultas būna gerokai sunkesnis nei kiti insultai. Todėl pacientams, sergantiems prieširdžių virpėjimu, yra ypač svarbu laiku pradėti antitrombozinį gydymą.

Prieširdžių virpėjimo simptomai

Daugelis ligonių, kuriems prieširdžių virpėjimas pasireiškia priepuoliais, dažniausiai to nepastebi. Nusiskundimai dažnai būna nespecifiniai: nuovargis, galvos svaigimas, miego sutrikimai, juntamas širdies plakimas, apsunkintas kvėpavimas.

Prieširdžių virpėjimas pirmiausia diagnozuojamas remiantis elektrokardiagramos (EKG) išvada. Prireikus gydytojas gali nukreipti pacientą atlikti širdies tyrimą ultragarsu (echoskopiją).