Norite išvengti insulto? Pasitikrinkite širdį!
Prieširdžių virpėjimas (PV) – tai dažniausiai nustatomas širdies ritmo sutrikimas, kai dėl virpančių ir neefektyviai susitraukinėjančių prieširdžių kairiajame prieširdyje susidaro kraujo krešuliai, galintys nukeliauti į smegenis ir sukelti insultą. Insultas sutrikdo žmogaus protinę veiklą, sukelia paralyžių, neįgalumą ar net mirtį.
Sergant prieširdžių virpėjimu insulto rizika padidėja 5 kartus, insultas ištinka maždaug kas ketvirtą ligonį1. Su prieširdžiu virpėjimu susijęs smegenų insultas būna gerokai sunkesnis, nes širdyje susiformavęs trombas yra didelis ir stipriau pažeidžia smegenis. Todėl žmonėms, sergantiems prieširdžių virpėjimu, ypač svarbu laiku pradėti gydymą, kuris neleistų širdyje formuotis grėsmingiems kraujo krešuliams. Kodėl svarbu laiku diagnozuoti PV ir skirti atitinkamą gydymą, kalbamės su Vilniaus universiteto Kardiologijos ir angiologijos centro direktoriumi profesoriumi habilituotu mokslų daktaru Audriumi Aidiečiu.
Prieširdžių virpėjimą gali lemti padidėjęs kraujospūdis, cukrinis diabetas, širdies raumens susilpnėjimas, išeminė širdies liga, kt. Rizika susirgti prieširdžių virpėjimu smarkiai padidėja nuo 65 m. amžiaus ir su kiekvienu dešimtmečiu dvigubėja. Sulaukus 80-ies metų ir vėliau šia liga serga maždaug kas dešimtas žmogus.
Kaip atpažinti prieširdžių virpėjimą?
Daugelis sergančiųjų apie prieširdžių virpėjimą sužino tik iš medikų, nes paprastai ši liga pastebimų požymių neturi. Tačiau būtina kuo greičiau kreiptis į šeimos gydytoją, jeigu:
- širdis plaka neritmiškai, dažnai,
- pulsas nereguliarus,
- kamuoja dusulys, sunku kvėpuoti,
- svaigsta galva,
- skauda krūtinę,
- nuolat jaučiate nuovargį.
Prieširdžių virpėjimas nesunkiai diagnozuojamas poliklinikoje atlikus širdies elektrokardiogramos (EKG) tyrimą. Vėliau gydytojas gali nukreipti atlikti širdies tyrimą ultragarsu – echoskopiją.
„Diagnozavus PV, svarbiausia išsiaiškinti ar pacientas turi riziką patirti insultą, kokia ji ir kaip to išvengti. Statistika rodo, kad 25 proc. patyrusiųjų insultą miršta per pirmąjį mėnesį. Dar 25 proc. pacientų miršta metų bėgyje. 60 proc. išgyvenusiųjų lieka neįgalūs. Trečdalis insultų įvyksta dėl PV. Tyrimai rodo, kad PV net 5 kartus padidina insulto ir 3 kartus – širdies nepakankamumo riziką. PV sergantys ligoniai kur kas dažniau gydomi ligoninėse, jiems kylanti mirties grėsmė yra didesnė“, – perspėja kardiologijos profesorius.
Kokios prieširdžių virpėjimo priežastys?
Tai arterinė hipertenzija, širdies vožtuvų pažeidimai, reumatinės ligos, cukrinis diabetas, nepalankūs mitybos ir gyvensenos veiksniai (emocinė ir fizinė įtampa, gausus kofeino, alkoholio, narkotikų vartojimas). Ypač pastaruoju metu ir naujosiose gairėse rekomenduojama tinkama aukšto kraujo spaudimo korekcija, nes kraujospūdžio svyravimai neretai sukelia ritmo sutrikimų atkryčius.
PV diagnozuoti nesunku, šį ritmo sutrikimą lengva atpažinti iš nereguliaraus pulso. Pacientai, kuriems yra PV, dažniausiai skundžiasi nemaloniu kūno pulsavimu, krūtinės skausmu ar diskomfortu, dusuliu, galvos svaigimu, alpimu. Kai kurie asmenys nejaučia jokių PV simptomų arba pojūčiai nespecifiniai.
Pavojingiausia komplikacija – insultas
Kaip sakė prof. A. Aidietis, insultas yra antroji pagal dažnumą širdies ir kraujagyslių sistemos liga liga po išeminės širdies ligos. Kasmet pasaulyje insultą patiria per 15 mln. gyventojų, nuo jo miršta 5,7 mln. žmonių (9,7 proc. visų mirčių), apie 5 mln. insultą išgyvenusių žmonių lieka neįgalūs.
Insultas pažeidžia ar sutrikdo praktiškai visas žmogaus funkcijas. Neretai pacientas po insulto lieka prikaustytas prie lovos: jis nepajėgia vaikščioti, atsistoti, atsikelti iš lovos, pavalgyti, apsitarnauti namuose. Patyrus insultą, gali sutrikti kalba, prasidėti depresija, psichozė, išryškėti ir progresuoti demencija. Tokius paciento būklės pokyčius nelengvai priima net ir artimiausi žmonės, šeimos nariai.
PV nulemtas insultas būna sunkesnės eigos, jo padariniai grėsmingesni: nuolatinio neįgalumo po insulto rizika padidėja 50 proc., neįgalumas dažniausiai būna sunkesnis, t. y. labiau sutrikusios motorinės funkcijos, rijimas, protinė veikla. Patyrę PV sukeltą insultą pacientai ligoninėje gydomi vidutiniškai 20 proc. ilgiau, o tikimybė sugrįžti į namus 40 proc. mažesnė nei kitos kilmės insulto atvejais.
Tyrimai rodo, kad insultas gali būti pirmoji „matoma“ PV išraiška. Gan dažna neaiškios kilmės insulto priežastis gali būti iki tol nediagnozuotas PV. Įsidėmėtina, kad anksti (laiku) diagnozuotas ir tinkamai gydomas PV daugumai pacientų gali padėti išvengti insulto.
Kaip išvengti insulto?
Sergant prieširdžių virpėjimu, būtinas specifinis gydymas kraujo krešėjimą mažinančiais vaistais – antikoaguliantais.
Standartiniai antikoaguliantai gydyti trombozes iki šiol buvo K vitamino antagonistai (pvz., varfarinas). Ilgalaikis K vitamino antagonistų vartojimas gali padėti išvengti insulto 2 iš 3 pacientų, turinčių PV. „Šie vaistai buvo trombozės profilaktikos ir gydymo pirmtakai, klinikinėje praktikoje jie naudojami beveik 60 metų, jų veiksmingumas įrodytas, jie ir dabar nepraranda savo reikšmės“, – tikina patyręs specialistas.
Kita antikoaguliantų grupė – heparinai – yra leidžiami injekcijomis po pilvo sienos oda. Tai nėra patogu ligoniams, todėl ilgą laiką šis vaistas negali būti vartojamas. Vitamino K antagonistai yra geriami, tačiau vaistai veikia iš lėto ir ilgai, sąveikauja su daugeliu maisto produktų ir gėrimų. Todėl juos vartojančiam ligoniui reikia periodiškai tirti kraują ir dažnai koreguoti vaisto dozę, kad būtų išlaikytas optimaliai sumažintas kraujo krešėjimas.
Nors dešimtmečius vitamino K antagonistai (varfarinas) visame pasaulyje buvo pagrindinė antitrombozinio gydymo priemonė, daugeliui gydytojų ir ligonių šie vaistai yra tikras iššūkis. Iš dalies dėl to profilaktinis trombozės gydymas vis dar taikomas pernelyg retai – mažiau nei pusei pacientų, kuriems gresia insulto ar didelė venų trombozės rizika, skiriamas profilaktinis gydymas.
Naujieji antikoaguliantai
Šiandien Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, insulto profilaktikai gali būti skiriami naujos kartos antikoaguliantai. Šių vaistų vartojimas yra paprastesnis, o veiksmingumas ir saugumas nenusileidžia seniesiems antikoaguliantams (pvz., varfarinui).
„Daug vilčių gydant PV teikia naujos kartos geriamieji antikoaguliantai, kuriais jau keletą metų galimybę gydytis turi ir mūsų šalies gyventojai. Iš jų mes tikimės, kad jie bus ne mažiau efektyvūs nei vitamino K antagonistai, bus saugūs ir patikimi, turės „platų terapinį langą“, nesukels pašalinių reiškinių. Taip pat tikimės, kad naujuosius vaistus vartojantiems pacientams nereikės dažnai atlikinėti kraujo tyrimų, jie nesąveikaus su kitais medikamentais ir maistu. Ne mažiau svarbu greitas vaisto poveikis pradėjus vartoti, ir toks pats greitas poveikio sustabdymas nustojus vartoti“, – naujųjų antikoaguliantų privalumus vardija prof. A. Aidietis.
Naujųjų antikoaguliantų vartojimas yra patogesnis, o veiksmingumas ir saugumas atvėrė naujų galimybių tiek PV sergantiems ligoniams, tiek gydytojams. Naujieji vaistai tiesiogiai slopina atskirus krešėjimo faktorius, nesąveikauja su maistu, yra geriami, įsisavinami greitai, veikia palyginti trumpai. Be to, ligonio nereikia nuolat stebėti ir koreguoti vaisto dozės. Dabar išvengti insulto sergant prieširdžių virpėjimu gali būti gerokai paprasčiau.
Šaltinis 1. Kannel WB, Benjamin EJ. Status of the epidemiology of artial fibrillation. Med Clin North Am. 2008; 92(1):17-40, ix.
Kitos naujienos